dibka

×dibkà (l. dybek, dybki) sf. ppr. pl. (2) 1. Krtn psn. rąstagalis, į kurį įdėdavo nusikaltėlio kojas: Gerai apmušė ir į dibkas įdėjo M.Valanč. Už padarytus zbitkus suded mumis į dibkas JD383. | Pakliūsi tu velniuo į dìbką (į nagus) Skd. 2. medinė klumpė, žąselė: Bėgo – net dibkos nulakstė Grš. Ne kiekvienas padaro smagias dibkutès Lkš. 3. blauzda: Gausi botagu per dibkàs Rdm. ║ kelnių kiška: Tavo viena dibkà trumpesnė Brt.